2018 metai

Vyskupo kalėdinis sveikinimas

Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. (Jn 1,5)

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Kokie gražūs Dievo per evangelistą mums perduoti žodžiai!.. Tačiau kaip sunku tai patirti mūsų kasdieniame gyvenime. Ne veltui apaštalo ir evangelisto Jono simbolis yra erelis – tas, kuris gali žvelgti tiesiai į saulę.

Jonas šiomis dienomis prabyla j mus, kad ir mes nepasiliktume tamsybėse, bet pamatytume iš aukštybių nužengusią šviesą. Kai kada tamsumos atrodo tirštos ir neperregimos, o kai kada mums tamsu, nes žvilgsnis viltingai nuklysta kažkur kitur. Jau pirmieji žmonės taip troško Išganytojo, jog tikėjosi, kad jų pirmagimyje Kaine išsipildė Dievo žodis, duotas Pr 3,15, kur Dievas pažada iš moters gimsiantį Išgelbėtoją.

Tačiau šis pirmųjų tėvų sūnus tapo savo brolio žudiku, po įvykdyto nusikaltimo Dievui atrėžęs: Argi aš savo brolio sargas?! Tačiau mes tikrai švenčiame Dievo pažado išsipildymą. Viešpats įžengė į mūsų, žmonių, pasaulį. Pats tapo žmogumi – ne kad mus pasmerktų ir pražudytų, bet kad išgelbėtų. Jis, per kurį ir kuriam visa sukurta, tapo mažutėliu, kad vengtume ne Jo, bet nuodėmės, per kurią ateina tamsa ir mirtis. Jis užgimė ne dėl to, kad mes esame labai geri. Ir šiandien švenčiame ne todėl, kad esame verti.

Jis užgimė – Ir mes švenčiame vien dėl to, kad Jis mus pamilo. Vėliau apaštalams – o perjuos ir mums, visai Bažnyčiai, – Jis taria: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jus aš draugais vadinu (Jn 15,13.15b). Mums visiems linkiu, kad Jėzų Kristų – Dievą, tapusį žmogumi, – tinkamai pagarbintume ir su džiaugsmu švęstume Jo Užgimimo šventę. Prisiminkime, kad tamsa Šviesos neužgožė. Nesvarbu, kokia toji tamsa – ar mūsų širdies, ar pasaulio, ar pragaro, ji visuomet nori įtikinti, kad jos žodis paskutinis. Kaip kadaise velnias įtikino pirmuosius žmones. Kaip Jėzui gimus Erodas stengėsi įtikinti save, žydus ir pagonis, išžudydamas Betliejaus apylinkių vaikelius. Kaip buvo Didįjį Penktadienį ant Golgotos kalno. Kaip būna ten, kur krikščionys persekiojami, kankinami ir žudomi. Kaip ten, kur niekinamas Viešpaties vardas. Piktoji dvasia nuolat mėgina suvedžioti žmones (net tikinčius), žinodama, kad ji jau nugalėta ir turi mažai laiko.

Šventuoju Krikštu mes buvome atgimdyti Dangui. Dievo Žodžiu esame ganomi. Jo paties Kūnu ir Krauju maitinami – kad būtume Jo nuosavybė dabar ir amžinai. Kad mus valdytų ne baimė, pyktis ir nesantaika, bet visur ir visada viešpatautų Jis. O mes, Jo vaikai, kitaip, nei Kainas, išpildytume Jo žodžius: Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti! (Jn 15,17). Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

Kristuje,

Vysk. Mindaugas Sabutis

2018 Kalėdos

Reformacijos šventės pamaldos

Lapkričio mėn. 3 d. (šeštadienį) Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Pjūties padėkos šventė

2018 10 07

Svečių choras iš Lesja (Norvegija)

2018 10 05

Marijampolės K.Donelaičio draugijos susirinkime – sveikinimai ir artimiausi planai
2018-09-25

Pirmadienio pavakarę po vasaros atostogų buvo surengtas Marijampolės K.Donelaičio draugijos susirinkimas. Jame dalyvavo nemažas būrys draugijos narių, taip pat Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius.

Iš pradžių buvo uždegtos ir padėtos žvakutės prie K.Donelaičio paminklo, o vėliau susirinkimo dalyviai darbą tęsė liuteronų evangelikų bažnyčios patalpose. Čia pirmiausia su garbingu 85-erių metų jubiliejumi buvo pasveikintas inžinierius Vytautas Gaulia, kurio iniciatyva ir buvo įkurta Marijampolės K.Donelaičio draugija. Draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė sakė, kad Marijampolės kolegijoje steigti tokią draugiją V.Gaulia įkalbinėjo apie dvejus metus, kol 2010 metais susirinko iniciatyvinė grupė ir draugija buvo įsteigta, o jos pirmininke išrinkta V.Mickuvienė.

Įteikus jubiliatui gėles ir sugiedojus „Ilgiausių metų“, V.Gaulia papasakojo, jog pirmą kartą į Karaliaučiaus kraštą pateko dar 1945 metų kovo pradžioje būdamas paaugliu, kai su kareiviais ten ieškojo karo trofėjų. Antrą kartą ten grįžo jau baigęs inžinerijos studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute. Vėliau V.Gaulia daugybę kartų važiavo į šį kraštą lydėdamas turistų grupes ir pasakodamas jo istoriją. Per kelis dešimtmečius jo dėka daugiau kaip tūkstantis Marijampolės, Vilkaviškio ir kitų aplinkinių rajonų žmonių pabuvojo šiame krašte, aplankė K.Donelaičio memorialinį muziejų ir kitas kiekvienam lietuviui brangias vietas.

Po sveikinimų buvo aptarta skyriaus veikla, prisiminti renginiai, kuriuose šiemet buvo dalyvauta, išvykos Į Karaliaučiaus kraštą, muziejaus Tolminkiemyje lankymai. Itin sėkminga buvo mokinių ir jųmokytojų išvyka į Tolminkiemį gegužės mėnesį, kai ten apsilankė ir pačius geriausius įspūdžius parsivežė daugiau kaip 40 asmenų.

Susirinkimo metu K.Donelaičio draugijos pirmininkas G.Skamaročius papasakojo, su kokiomis kliūtimis susiduriama pastaruoju metu keliaujant į Karaliaučiaus kraštą, informavo apie padėtį uždarant Tilžės (Sovetsko) miesto muziejų.

Draugijos nariai aptarė artimiausius planus – lapkričiui baigiantis Marijampolėje bus surengta konferencija „Mažosios Lietuvos asmenybių įtaka lietuvių tautinei savimonei: nuo I.Kanto, K.Donelaičio iki M.Jankaus, Vydūno“. Konferencijoje pranešimus skaitys žymūs Lietuvos filosofai, literatūrologai, kiti svečiai. Platesnė informacija ir konferencijos programa bus paskelbti vėliau.

DŽ informacija

http://www.donelaitis.info

Rugpjūčio 18 d. Garliavos diakonijos centro atidarymo pamaldos

“Poezijos pavasario“ renginys Tolminkiemyje

2018-06-06

Ar gali būti kas nors geriau nei žibančios mokinių akys ir prašymas: mokytoja, norime dar kartą į čia atvažiuoti. O taip atsitiko didelei grupei marijampoliečių, kurių dauguma buvo iš Liudvinavo K. Borutos, Rygiškių Jono, Sūduvos gimnazijų; moksleiviai taip kalbėjo savo mokytojoms grįždami iš Donelaičio krašto. Nedrąsiai, bet su įsitikinimu sakau, kad mūsų širdies dalelė pasiliko Tolminkiemyje, kuriame, po Lazdynėlių, Gumbinės (Gusevo) ne tik klausėmės poetų iš Lietuvos, Lenkijos ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities, bet ir patys paskaitėme poetų kūrybos. Mūsų  trumpą pasirodymą renginyje giesme pradėjo Marijampolės evangelikų bažnyčios kunigas Vaidas Klesevičius.

Donelaičio žemė, visas šis kraštas laukia lietuvaičių, nes kiekvienas jų apsilankymas yra grūdas į tautiškumo išsaugojimo šiame krašte aruodą. O šį kartą mūsų, marijampoliečių, keliavo tikrai daug – 41. Džiaugiuosi mokytojų grupe ir jų suorganizuotais moksleiviais, o ypač dėkinga esu Liudvinavo K. Borutos gimnazijos mokytojai, aktyviai K.Donelaičio draugijos nariai Zitai Krukonienei, kuri pasiryžo dideliam žygiui – mokyklų grupių surinkimui.

Jau sena tradicija sutvarkyti aplinką apie Lazdynėliuose, Poeto tėviškėje, pastatytą paminklinį akmenį, kur Gumbinės 5-osios gimnazijos mokytoja Gražina Koliago, vadovaujanti moksleivių folkloro grupei „Nadruvėlė“ darbuojasi prižiūrėdama šią atmintiną vietą. Bet visada ir mums yra ką veikti, nes žolės auga greičiau nei pasodinti žolynėliai. Moksleiviams, pirmą kartą pradedantiems eiti Donelaičio keliu, buvo parodyta sodybos vieta, papasakota istorija apie V.Orvydo lietuviško akmens atkeliavimą į senąją Prūsijos žemę ir ypač užrašo lietuvių kalba, vienintelio srityje, išlikimą. Gumbinėje domėjomės ir paminkliniu biustu Poetui, ir aplink esančių pastatų freskomis, perteikiančiomis XVIII a. laikotarpį. Ten ir susitikome visą grupę literatų, lydimų renginio organizatorės, besidarbuojančios Karaliaučiaus I.Kanto universitete, Violetos Lopetienės ir miesto literatų vadovo poeto Boriso Bartfeldo. Žinoma, vykdami kaimo keliais keleliais, aplankėme  Valtarkiemio (Olchovatkos) bažnyčios liekanas, kur ne vieną kartą lankėsi K.Donelaitis, šiuo metu tai buvusio kolūkio sandėliai.

Tolminkiekyje prieš renginį dar turėjome laiko pabendrauti su filosofu, buvusiu kultūros atašė šiame krašte Arvydu Juozaičiu (renginio vedėjų jis buvo pristatytas kaip šiame krašte palikęs didžiulįpėdsaką), kurio dramą „Karalienė Liuzė“ išvakarėse buvome matę Klaipėdos dramos teatre, todėl pokalbis buvo labai gyvas,  įdomus ir turiningas. Sužinojome ne tik daug istorinių faktų, bet pajutome ir autoriaus santykį su vaizduojama epocha bei jos veikėjais.

Maloniai nustebino Lietuvos generalinis konsulas Olegas Skinderskis, atvykęs iš Karaliaučiaus su rusų liaudies instrumentų ansambliu ir puikiai padainavęs keletą kūrinių, tarp jų ir operinių. Net nežinojome apie tokius mūsų konsulo gebėjimus, greičiau jau talentą. Renginys pavyko! Skambėjo eilės Poetui ir Poeto tekstai lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, gražiai papildomi muzikos kūriniais, giesmėmis ir dainomis.

Baigdama mūsų išvykos pristatymą noriu pacituoti Eglę Senapėdienę, buvusio kultūros atašė Karaliaučiuje Romano  Senapėdžio žmoną, kuri pasakė man labai svarbias mintis, atskleisdama mūsų, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos, vieną iš veiklos idėjų: „Prūsų Lietuvos tematika įdomi ir artima kiekvienam savo tautos istorija besidominčiam lietuviui. Buvimas šioje žemėje suteikia ypatingą emocinį užtaisą, norą prisidėti prie unikalaus paveldo išsaugojimo“.

Mokinių noras šventas: kitais metais taip pat kelsime juos žygin į istorines Prūsų Lietuvos žemes, jau kitu keliu – per Tilžę, Ragainę. O rudenį mūsų laukia konferencija-skaitymai ,,Mažosios Lietuvos asmenybių įtaka lietuvių tautinei savimonei: nuo I.Kanto, K.Donelaičio iki Jankaus, Vydūno“.  Tad dirbkime malonų ir mielą darbą Tėvynei, sau ir kitiems!

Vida Mickuvienė, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė

Vaido Klesevičiaus nuotraukose – renginio dalyviai Lazdynėliuose, su A.Juozaičiu (trečias iš kairės), dainuoja konsulas O.Skinderskis

http://www.donelaitis.info

Marijaus ir Ievos santuoka

2018 05 18

Vyturėlio koncertas

Parapiją aplankė seseriškos Lesja parapijos tikintieji

2018 04 29 gieda Lesja parapijos tikintieji

Vyskupo sveikinimas

Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. (Apr 1,18)

Mielieji Kristuje,

Sveikinu Jus, drauge su visa krikščionija švenčiančius Velykas, Paschą – perėjimą iš mirties tamsos į gyvenimo šviesą.

Taip jau yra, kad mes, gyvenantys pasaulio šiaurėje, Kristaus Prisikėlimą švenčiame pavasarį. Mūsų vilties giesmėms ir maldoms lyg ir antrina pati gamta, kurios pabudimas liudija Kūrėjo meilę ir Jo dovanotą viltį. Tačiau tai nėra kokia nors „gamtos šventė“, nors ši diena ir svarbi visai kūrinijai. Juk ne visame pasaulyje šiuo metu gamta pabunda. Kai kur – priešingai. Žmonės patiria įvairias gamtos sukeltas nelaimes, nepriteklius ir kitokius vargus. Kita vertus, Dievas leidžia pavasariu džiaugtis ne tik mylintiems Dievą, bet ir Jį niekinantiems ar prieš Jo Žodį kovojantiems. Ne su gamta susijęs šis rytas, o su kapu. Mano ir tavo.

Moterys Velykų rytą rūpinosi, kas nuritins sunkų akmenį nuo Kristaus kapo, bet, atėjusios pas kapą, atrado, kad akmuo jau nuritintas, ir Viešpaties jame jau nebėra. Štai ta žinia, dėl kurios verta ne tik šiandien, bet ir kiekvieną gyvenimo rytą, dieną ir naktį Viešpatį garbinti bei Jam dėkoti. Tuščias Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas, nuritintas akmuo nurodo ir į mano būsimą kapą, iš kurio aš prisikelsiu. Tuščias kapas liudija ir apie tavo kapą, kuris neliks tavo amžinaisiais namais, bet bus tik trumpa poilsio vieta.

Mūsų širdys, pavergtos nuodėmės ir mirties, būna tarsi beviltiški kapai. Kiekvienas žmogus yra sukausytas mirties pančiais. Mūsų pirmtėvių sukilimas prieš Dievą yra mumyse, ir tai liudija mūsų silpstantis kūnas, nerami siela, prislėgta sąžinė, nesantaika su artimaisiais ir nuolatinė baimė, pyktis bei abejingumas.

Velykos yra kvietimas išeiti iš savo kapo, nelikti mirtyje, bet priimti dovanojamą gyvenimą. Tai – priminimas, kad Kristaus gelbstinti ranka yra ištiesta į tave. Priminimas, kad Šventajame Krikšte esame sujungti su Kristumi Jo mirtyje ir Prisikėlime. Jis ne dėl savęs mirė ir prisikėlė, bet dėl tavęs – kad mirtum pasauliui, nuodėmei ir pragarui ir prisikeltum gyventi su Juo.

Kai Viešpats taria: Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas, Jis tai kalba mums, kad mes su Juo ištartume: „Viešpatie, mes buvome numirę, bet štai esame gyvi, nes Tu turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ Leiskime Jam mus prikelti iš nuodėmės ir nevilties. Atpažinkime Jį, teikiantį gyvastį Žodžiu, Krikšto vandeniu, savo kūnu ir krauju. Leiskime Jam nuritinti kapo akmenį, kad amžinai regėtume gyvenimo šviesą Jo Artumoje.

Su Prisikėlimu!

Vyskupas Mindaugas Sabutis

AD 2018, Velykos

Krizmos pamaldos Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje

M. Paliokaitės nuotraukos 2018 03 29

Aplankyta seseriška Alundos parapija

2018 02 10-11

Susitiko visa Lietuvos evangelikų liuteronų šeima

Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė per Tris Karalius dalyvavo tradicinėje naujametinėje visos Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenių šventėje Kaune.

Pasak Rūtos Šulskienės, Kretingos evangelikų liuteronų parapijos komiteto pirmininko pavaduotojos, tradiciškai visos jų tikėjimo bendruomenės susitinka kasmet ir kartu švęsdamos pradeda naujus metus. Bendri susitikimai rengiami vis skirtingose parapijose.

Iš viso Lietuvoje gyvuoja 54 evangelikų liuteronų bendruomenės, tad ir į iškilmes Kauno evangelikų liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčioje atvyko bent po vieną jų atstovą. Taip pat atvyko ir šių parapijų kunigai. Pamaldoms vadovavo vyskupas Mindaugas Sabutis, o parapijų kunigai jam patarnavo.

„Po pamaldų visiems svečiams buvo surengti šventiniai pietūs, – įprastai tuo pasirūpina priimanti parapija. Žmonės susitinka, bendrauja, dalijasi, o, prieš išvykstant namo, dar praturtina kelionę, aplankydami įžymias vietas. Šįkart mes, kretingiškiai, nusprendėme pabuvoti Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje – buvome pakilę į viršų pasigrožėti Kauno miesto panorama“, – apie kelionę, į kurią leidosi pilnas parapijiečių autobusas, pasakojo R. Šulskienė.

Ji sakė, jog Kretingos evangelikų liuteronų parapiją šiuo metu sudaro apie 400 parapijiečių, o jos branduolį – apie trys dešimtys tikinčiųjų. „Kretingiškių delegacija gausiai dalyvauja šalies evangelikų liuteronų bendruomenės veikloje. Mes esame ir entuziastingi keliautojai: pernai minint Reformacijos judėjimo 500 metų jubiliejų, vykome į Giedriaus Kuprevičiaus operą „Liuterio durys“, dalyvavome atidengiant paminklą Reformacijos tėvui, taip pat – vaizdo ir muzikos projekte „500 dūžių“, kuriant dokumentinį filmą apie M. Liuterio pasekėjus, bei kituose šalies renginiuose, projektuose“, – apie kretingiškių bendruomenės veiklą pasakojo R. Šulskienė.

***

Kauno evangelikų liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčia buvo pradėta statyti 1682 m. Per 1683 m. Kalėdas bažnyčia buvo pašventinta Šventosios Trejybės vardu.

1925-1936 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete veikė Evangeliškosios teologijos fakultetas.

1953 m. per Verbų sekmadienį įvyko paskutinės pamaldos prieš uždarant bažnyčią – ji perėjo valdžios žinion, motyvuojant, jog ją lanko per mažai parapijiečių, nėra vietinio kunigo.

Sovietų okupacijos metais bažnyčia buvo apleista: dingo skulptūros, varpai, sunaikinti suolai. Tačiau tikintieji suspėjo išgelbėti vargonus, kryžių paslėpė bažnyčios bokšte.

Parapijiečiai į savąją bažnyčią vėl galėjo sugrįžti 1989-ųjų pavasarį. Dabar parapijoje veikia Biblijos studijų, jaunimo ugdymo, muzikinė, ekumeninė veikla. Parapijai vadovauja klebonas Saulius Juozaitis.

„Pajūrio Naujienos“

2018-01-09

http://www.liuteronai.lt