Pradžia

“Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“ Kol 3, 17

plakatas

1939 m. Lietuvos evangelikų Kelias

1939 m. liepos 16 dienos “Lietuvos evangelikų kelyje” aprašoma parapijos šventė. Birželio 29 d., Petro ir Povilo dieną, Marijampolės parapija šventė savo įkūrimo 120 metų jubiliejų. Šventėje dalyvavo kun. Višeropas iš Kauno ir kun. Stanaitis iš Jurbarko. Liturgiją pravedė vietos klebonas Eichelbergeris, o pamokslus abiejomis kalbomis pasakė kunigai Višeropas ir Stanaitis. Bažnyčioje buvo daug ir iš toliau atvykusių žmonių. Šiai progai buvo suremontuota ir pagražinta bažnyčia iš išorės ir iš vidaus. Šį straipsnį rašęs parapijietis prisiminė ir tai, kad Marijampolės klebonas Eichelbergeris neseniai atšventė savo ordinacijos – įšventinimo kunigu – 50 metų jubiliejų. Taigi parapija turėjo dvi šventes. Ta proga skaitytojams buvo pateikta ir Marijampolės parapijos kronika, kurioje rašoma, kad “1819 m. Marijampolės evangelikai įteikė vyriausybės komisijai Varšuvoje prašymą leisti parapijai įsikurti ir pastatyti bažnyčią. Tai jiems buvo leista ir tai yra Marijampolės ev.liuterionių parapijos pradžia.“

Velykinis vyskupo M.Sabučio sveikinimas

VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia. 
VIEŠPATS suvargina ir praturtina; Jis nužemina ir išaukština. 
Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno, 
Pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. (1 Sam 2,6-8)

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

 

Sveikindami vieni kitus: „Kristus prisikėlė!“, mes, drauge Dievo Žodžio lydimi su verkiančiomis moterimis, keliaujame prie tuščio mūsų Viešpaties kapo. Kas kada būtų galėjęs pagalvoti, kad būtent kapas taps ta vieta, kur mūsų skausmo ašaros virsta džiaugsmo ašaromis. Juk kapai susiję su skausmu, liūdesiu, ilgesiu, baime. Tačiau šiandien mes drauge žvelgiame į tą vieną kapą, kuris mus džiugina, nes iš šios nevilties vietos mus pasiekia žodžiai: „Čia Jo nėra“. Viešpaties Jėzaus Kristaus nebėra kape. Kaip senoviniame Rytų bažnyčių ir kai kurių liuteronų giedojime skamba: „Kristus, mirtimi mirtį nugalėjęs, prisikėlė iš mirusių ir gulintiems kapuose gyvybę dovanojo“. Mes džiaugiamės, nes ir mūsų, ir mūsų mylimųjų kapai bus tušti.

Šiandieną skaitome žodžius iš Onos giesmės. Prisimename Senojo Testamento Onos istoriją, įvykusią beveik prieš tris tūkstančius metų. Ši nevaisinga moteris šaukėsi Viešpaties. Prislėgta savo nedalios, kitos vyro žmonos patyčių, skausmo ašaroms riedant ji širdimi šaukėsi Dievo. Ji svirduliavo. Jos malda buvo negirdima žmonėms, kad kunigas Elis net sudraudė ją: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ Bet Viešpats išgirdo, pamatė ir atsiliepė. Iš jos gimė šventas Dievo žmogus Samuelis. Štai! Kaip Onos giesmė nepanaši į verksmą! Tai padėkos Dievui giesmė, o drauge ir pranašystė apie Šeolį, mirusiųjų buveinę, ir Prisikėlimą.

Kas šį rytą mus, Kristaus Bažnyčią, sieja su Ona? Manau, daugeliui yra tekę bent kartą gyvenime, o gal ir šiuo metu tenka patirti skausmą, kai, atrodo, visos ašaros išverktos. Kai pritrūkstame žodžių nusakyti, ką jaučiame, ir net nerandame tinkamų žodžių maldai. Mylimo žmogaus mirtis, sunki liga, sužeista širdis… Daug kas mus gali pastatyti šalia raudančios ir iš skausmo svyruojančios Onos. Bet yra dar vienas dalykas, dėl kurio turėtume raudoti nepalyginamai daugiau už Oną. Tai – nuodėmė. Su ja – mirtis, o su mirtimi – pragaras. Ten mūsų vieta, mes esame mirę. Ir jokiu darbu, jokiu pasiryžimu nei Tu, nei aš negalime pakeisti savo padėties.

Tačiau visiškai viską pakeičia Jėzus Kristus. Jis tapo prakeikimu už mus ir užnešė mūsų kaltes ant kryžiaus, taip amžiams sutaikydamas mus su Tėvu. Jis visiems Juo pasitikintiems dovanoja gyvenimą ir prisikėlimą drauge su Juo. Ona gieda ne sau, bet Viešpačiui, padariusiam neįmanomą dalyką. Mes taip pat giedame ne sau, bet Kristui, padariusiam tai, kas neįmanoma – dėl mūsų nugalėjusiam mirtį ir leidžiančiam džiaugtis, kad su Juo ir Jame amžiams esame Dievo vaikai, kuriems dovanotas prisikėlimas bei amžinasis gyvenimas.

Nelikime drauge su pasauliu mirtyje ir kape, bet, palikę netikrus dievus, su visais savo vargais, baimėmis, nuodėmėmis bėkime pas Kristų, kad Jis gydančiu Žodžiu, Krikšto vandeniu bei savo Kūnu ir Krauju nuritintų didelius mūsų kapų akmenis ir amžinai priglaustų prie savo mylinčios širdies.

 

Kristus prisikėlė! Aleliuja!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis

2019 Velykos

Didžiojo Ketvirtadienio pamaldos Vilniuje

57172601_2290280367701401_4218082652642607104_o

57154175_2290280031034768_1103794762437099520_o

Didžiosios savaitės pamaldos:

Didįjį Ketvirtadienį 18 val.

Didįjį Penktadienį 18 val.

Velykų dieną 10 val.

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Naujųjų Metų pamaldos Tauragėje 2019 m. sausio 5 d.

NMpamaldos

Reklama